13023189 1328743230485946 159424483 n

Šokis su pykčiu ant savęs

Žmogus – gamtos kūrinys, kupinas plataus spektro emocijų ir spalvų. Turbūt ir pyktį sau turime neatsitiktai. Kartais supykimas ant savęs, savęs sudrausminimas duoda naudos – mes susiimame, nustojame atidėlioti ir dažniau prisiimame atsakomybę už savo veiksmus. Bet kaip pavadinti nuolatinį, ilgai besitęsiantį pykti sau – savęs naikinimas, panieka, ne meile sau ar tiesiog išmoktu elgesio modeliu?

Pirmieji žingsniai
Žinoma, mokėjimą priimti ir valdyti emocijas lemia mūsų prigimtinės savybės, tačiau nemenkesnę dalį sudaro ir tai, ką matėme savo aplinkoje augdami. Jei mama dažnai dėl nelaimių niršdavo ant savęs, didelė tikimybė, kad maža mergaitė irgi savyje sudaigins pykčio sau sėklą. Vaikams atrodo teisinga tai, ką daro tėvai. Berniukai dažniau niekins save, jei jų tėtis dėl visų šeimos nesėkmių kaltins tik patį save. Vaikams tai atrodys savaime suprantamu dalyku, kuris taps įpročiu tiesiog mėgdžiojant tėvų veiksmus.

Šokiui įpusėjus
Išmokę pykti ne ant aplinkos, o tik ant savęs greitai imsime vengti situacijų, kurios kels tą pyktį. Blogiausiu atveju, įklimpsime į santykių virtinę, kurioje teisinsime draugus, partnerius ir teisime save. Kiekviename žingsnyje. Teisime save net ir tada, kai mums labiausiai truks paguodos. Kartu su panieka, seks iš paskos ir nepasitikėjimas jėgomis, savęs nuvertinimas, gėdos ir kaltės jausmai. Viskas skamba taip pilkai, miglotai. Taip ir jaučiasi pykstantys ant savęs, tik žinoma, tai meistriškai slepia ir stengiasi šypsotis – rodyti tik teigiamas emocijas, kad tik ne duok Die iš naujo nesukeltų konflikto, kuris priverstų ir vėl išgyventi pilkųjų emocijų antplūdį.

Nusilenkimo metas
Ne paslaptis, kad dažnai ant savęs pyksta jautrios aplinkai, depresyvios, neaukštos savivertės asmenybės. Ir nesvarbu, kad iš pirmo žvilgsnio jos net neprimena tokių. Kas vyksta žmogaus viduje, supranta tik jis pats. Kaip ir visada yra dvi išeitys - žemai nusilenkus, pykčiui nuolankiai padėkoti už dar vieną dramatišką šokį arba sau pripažinti, kas po visu tuo pykčiu sau slepiasi. Gal tai baimė sau pripažinti, kad esu ne tobulas žmogus? Gal perfekcionizmo tamsioji pusė? Nenoras nuvilti artimiausiųjų, kurie tikisi vis daugiau dalykų, nepriimtinų jums?

Prisiminkime, kad pasiruošdami kitam pasirodymui, turime įvertinti prieš tai buvusio klaidas – gal jau metas sau pripažinti, kad turiu teisę ne visada būti tik pozityvus ir mylintis? Gal atėjo akimirka suvokti, kad pyktis ant aplinkos – normalus jausmas, skatinantis keisti save ir aplinką, perkainoti vertybes ir iš naujo permąstyti planus? Kaip ir tobulam šokiui, taip ir pykčiui sau prireiks tikrai ne vienos alinančios treniruotės, tačiau rezultatas tikrai vertas viso išlieto prakaito.

Justina Dagilytė

 

Iliustracija: http://fineartamerica.com/

 

archyvas