depresija.

Depresija Lietuvoje – vis dar stigmatizuotas tabu ?

Kiek kartų girdėjote savo aplinkoje, kad kažkas skundžiasi depresija? Žinoma, tada Jūs tiesiog suvokiate, kad šiandien žmogui – liūdna, sunki, nemiela diena, kurią lydi niūrios mintys ir galbūt nesėkmės. Kaip dažnai mes leidžiame sau svaidytis žodžiu „depresija“ visiškai nesuvokdami ko sau linkime jį tardami? Ir yra kita pusė, atskleidžianti tikrąją reikšmę – tylus, slogus ir nusivylimo kupinas „man depresija, aš sergu.“ Tai tikrai nebus ištarta darbe kolegoms, prie pietų stalo savo apsipirkinėjimų draugei ar simpatijai, su kuria neseniai susipažinote. Gal ištarsime tai mamai, mylimam žmogui, o gal šuniui, kuriuo tikrai galime pasitikėti. Kalbėtis apie psichologinę sveikatą ir jos susirgimus mūsų visuomenėje kažkaip nepatogu, nedrąsu ir šiek tiek gėda. Bet šviesos visada yra.

Drąsus bandymas

Jauno ir maksimalistiško žmogaus, tokio kaip aš,  noras sužinoti kaip yra iš tikrųjų arba būna išpildytas arba baigiasi stipriu nusivylimu. Mano atliktas bandymas norą išpildė, bet atvedė prie gana liūdnų išvadų. Apie viską nuosekliai – depresijos tema man nėra svetima vien jau todėl, kad pati po tėvų skyrybų išgyvenau jos epizodus, paskui pradėjau gilintis į save ir aplinką. Galiausiai daug dažniau užkliūdavo šios ligos temos žiniasklaidoje. Kol vieną dieną vedina smalsumo vienoje, kaip tada maniau tolerantiškų ir sveiką gyvenimo būdą propaguojančių žmonių, socialinio tinklo grupėje parašiau įrašą.

Įraše buvo apibūdinta situacija, kad asmeniškai vartoju antidepresantus, nes sergu depresija ir mano kūnas į šių vaistų  vartojimą reaguoja šalindamas labai daug skysčių. Nusprendžiau pasižiūrėti į žmonių reakcijas ir paklausiau kokie liaudiški metodai man padėtų stabdyti skysčių šalinimą. Noriu čia pabrėžti – apie depresijos gydymo metodus klausimo nebuvo. Tai buvo paminėta tik kaip vieną iš aplinkybių. Ilgai žmonių reakcijos laukti nereikėjo – 80 proc. visų dalyvavusių diskusijoje mane pasmerkė. Tiesiai šviesiai rėžė epitetus, kad esu „išpuikusi princesė“, „gyvenimo vargo nemačiusi jauniklė“ , „save nuodijanti panelė, kurios tėvai neaišku kur žiūri“. Visos diskusijos metu, kuri virė maždaug dieną, laikiausi taktikos nesiginti ir nepulti, o tiesiog bandyti nukreipti žmonių dėmesį į esminį klausimą. Man nepavyko. Diskusija virto ginču, kuriame tik 10 proc. žmonių vis gi pateikė atsakymus apie liaudiškus metodus. Gaila, kad negaliu parodyti įrašo nuotraukų – jis nedelsiant buvo pašalintas administratorių dėl man nesuprantamų priežasčių. Tik galiu paminėti, kad diskusijoje dalyvavo apie 20 žmonių, kurių amžiaus vidurkis – 36 metai pagal jų profilių duomenis.

Gal labai išsiplėčiau, bet norėjau paaiškinti tiek situaciją, tiek ir reakcijas. Po šio savo bandymo pasijutau užpulta ir ėmiau svarstyti, o kaip tada kažkam pasakyti, kad man šiandien ne liūdna diena, bet kad tikrai sergu. Na Tau diagnozavo ne fizinę, bet psichologinę ligą, nuo kurios kūnas kenčia ne ką mažiau nei nuo ūmaus sinusito ar lėtinės širdies ligos. Po šio savo eksperimento aš supratau, kad labai bijočiau dalintis. Bijočiau net savo draugams pasakyti, nes žmonės mane išvadinę lepūnėle buvo mano tėvų metų. Aš tuomet aiškiai suvokiau, kad mes gyvename bijančių visuomenėje. Ne, jie nebijo Tavęs mokyti, Tau drausti ar pamokslauti. Jie bijo, kad Tu esi kitoks – ne išvaizda, gal net ne elgesiu, o tiesiog savo mintimis. Jiems nesinori suvokti, kad Tu gali kentėti nuo savo minčių, nuo savo jausmų.

Statistika ir faktai

Pagal Valstybinio sveikatos ligų centro duomenis 2015 metais Lietuvoje depresija sirgo 15 žmonių iš 1000. Atlikus paiešką apie depresijos požymius ir gydymo specifiką, informacijos tikrai gausu. Darosi aišku, kad mes jau turime pamatus apie ligos eigą arba galime rasti, kas mus tuos pamatus padės  sutvirtinti. Taigi kas yra ši sunkiai pastebima ir ilgo gydymo reikalaujanti liga mums jau aiškiau, bet apmaudu, kad Lietuvoje depresijos ir psichologinių ligų temos – tabu. Ne, tai nėra iš piršto laužtas mitas. Tam pritaria psichinės sveikatos specialistė, Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė: „Žmonės susirgę ja stengiasi, kad apie tai nesužinotų niekas. Tokią situaciją sunkina ir Lietuvos įstatymai apribojantys žmonių teisę į tam tikrą darbą, sergant depresija. Kadangi depresija kaip liga gydoma psichikos sveikatos centruose ir psichiatrinėse klinikos stigma išlieka. Žmonės vis dar bijo bet kurio žodžio prasidedančio šaknimi „psich“. Sirgti depresija yra gėda, nes depresija ne retai painiojama su veltėdiškumu, tingėjimu ar valios neturėjimu ir yra pasmerkiama.“

Situacija verčia susimąstyti ir priminti, kad viena iš depresijos susirgimo priežasčių – smegenų biocheminės apykaitos trukdžiai, kurie dažnai atsiranda patyrus stiprius emocinius išgyvenimus, ilgai kentus įtemptas situacijas ar psichologinį smurtą arba tiesiog esant jautriai nervų sistemai ir stipriau nei įprastai reaguojant į aplinkos veiksnius. Tai nulemia vadinamojo laimės hormono – seratonino – sumažėjimą, kuris lemia nerimo atsiradimą, panikos priepuolius. Daugiau simptomų pateikia specialistė D. Žukauskienė: „Sumažėja žmogaus aktyvumas, sunyksta socialiniai ryšiai, prastos nuotaikos epizodai tęsiasi nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar net metų, sergantysis apleidžia ir rūpinimąsi savo fiziniu kūnu. Depresiškas žmogus kaltina save, kad yra našta kitiems, iškreiptai mato realybę, norėtų pranykti ir visai nebūti. Šioje vietoje atsiranda suicidinių minčių. Jos ne visada tampa ketinimais ar veiksmais, bet mintys vis dažniau aplanko. Taip pat sutrinka miegas.“ Kylant įtarimams dėl aplinkoje esančio žmogaus savijautos reikėtų su juo kalbėtis, bandyti atpažinti simptomus ir nepalikti jo su bėdomis ilguose apmąstymuose.

Ką gali padaryti Tu?

Tu gali tiesiog imti ir pradėti nuo savęs. Atsakyti sau į klausimą kodėl sergantis depresija žmogus praranda teisę į gydymo pasirinkimą – psichoterapija ar antidepresantai. Pasakyti sau, kad neturi teisės teisti kito žmogaus. Gali ugdyti vidinę toleranciją. Gali plėsti savo suvokimą apie žmogaus būtį. Suvokti, kad būtis tai nėra tik fizinis kūnas, kartu su kūnu yra ir mūsų emocijos, mintys. Žmogaus būties kokybei įtaką daro ne tik somatinės (kūno) ligos, bet ir dvasinė savijauta. Dvasia lygiai taip pat gali susirgti. Taip, suvokti tai gal nėra vis dar lengva ir paprasta, bet jei patiriame nuotaikų svyravimus, stipresnius ir silpnesnius peršalimus, kodėl negalime patirti panikos priepuolio, depresijos epizodų? Kodėl žodį depresiją lydi tokia ilga, stigmatizuota uodega? Atsakymai kiekvienam turbūt būtų vis kitokie, nes visi suvokiame pasaulį per savo prizmę.

Pabaigai, aš tik noriu palinkėti atlaidumo ir meilės. Sau, savo suvokimui ir jo ugdymui. Dėkite į save tiek, kad ir kiti turėtų ką pasiimti. Jei mūsų tėvai užaugo nesuvokdami, kad būtis tai ne tik kūnas, mes šiandien galime ir jiems padėti suvokti iš naujo. Dalinkimės ir prieš teisdami, sulaikykime save bent sekundei.

Stiprybės linkėdama,
Justina Dagilytė

Konsultavo: psichinės sveikatos specialistė, Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė.

Šaltinis: www.GeruEmocijuNamai.lt

archyvas