hinh nen tinh yeu 81

Kuo nusikalto Meilė? Pasaka suaugusiems

Viename paprastame, nedideliame Jausmų miestelyje, vieną apsiniaukusią, bet šiltą dieną įvyko neįprastas įvykis – Meilės teismas.

Paskutinę Teismo dieną salėje netilpo žmonės, norėdami išgirsti nuosprendį Meilei.

„Laba diena, Gerbiamieji Prisiekusieji, šiandien skelbiamas nuosprendis teisiamajai Meilei“, taip savo kalbą pradėjo rimtus ir negailestingus veidus nutaisę Teisėjai.

Meilė kaltinama tuo, kad

  • Dėl jos žmonės kenčia;

  • Suriša skirtingus žmones ir trukdo jiems 100 % gyventi taip, kaip jie nori;

  • Dėl jos žmonės mažiau dirba ir prastėja jų darbo rezultatai;

  • Jos paprastai neištrinsi iš savo gyvenimo ir ji kaip šešėlis vis primena apie save, trukdydama laisvai ir nerūpestingai gyventi;

  • Ji yra nenuspėjama ir sutrikdo įprastą žmonių gyvenimą, bei išstumia juos iš komforto zonos vardan kito žmogaus.

Taigi, nuosprendis Meilei – ištrėmimas į Vienišumo salą, kur visi yra vieniši ir Meilė niekam negalės pakenkti.“

Surakinta sunkiais atrankiais, kad nieko negalėtų apkabinti, Meilė lėtai vaikščiojo siauromis, pilkomis miesto gatvėmis. Kai kas įdėmiai ją apžiūrėdavo, kai kas ignoravo, kai kas norėjo pribėgt ir išlaisvint, bet bijojo. Kai kas norėjo užkalbint, bet gėdijosi. Kai kas norėjo griut jai po kojom, kad nors šiek tiek vėl pajust Meilę, bet iškilę skaudūs prisiminimai neleido to padaryti.

Meilė nesustodama vaikščiojo liūdnomis ir vienišomis miesto gatvėmis, kol netikėtai priėjo Miesto teismą. Užėjus į voratinkliais apaugusį pastatą, Meilė išvydo Miesto teisėją, kuris tingiai vartė kažkokius popierius.

-   Atsiprašau už sutrukdymą, tyliai prakalbo Meilė, kaip suprantu čia yra Miesto teismas?

-   Taip, grubiai atsakė teisėjas, nepakeldamas akių nuo popierių.

-   Ar galėtumėt mane išteisinti ir gražinti į mano pasaulį, kur galėčiau dalintis savo meile.

-   Tai neįmanoma, tarė teisėjas. Kaip tik vartau tavo bylą ir manau, kad tau geriausia vieta čia, kur negalėtum padaryti daugiau niekam žalos.

-   Sutinku, kad aš esu visokia, tarė Meilė. Bet leiskite man įrodyti, kad aš nešu žmonėms ir gerus dalykus: džiaugsmą, laimę ir pilnatvę.

-   Hmm... Atkakli Tu esi, Meile. Tu pirmoji per šimtmečius nuo mūsų Vienišumo salos įkūrimo , paprašei išteisinimo dar kartą. Duodu tau 1 šansą.

Kitą dieną, rami ir pasitikinti savimi Meilė stojo prieš Vienišumo salos gyventojus su viltimi pažadinti nors viename iš jų Meilės jausmą. Tokia buvo teisėjo sąlyga, norint Meilei grįžti atgal namo.

Drąsiai, žvelgdama į susirinkusius Meilė pradėjo savo kalbą. Ji kalbėjo jausmingai ir ilgai... Galiausiai Meilė apibendrino kuo ji svarbi žmonėms:

-   Aš juos įkvėpiu judėti pirmyn ir tobulėti;

-   Aš išmokinu juos atleisti, priimti kitą žmogų tokiu, koks jis yra ir jausti pilnatvę su juo;

-   Aš įkvėpiu juos nepasiduoti ir kūrybiškai žiūrėti į santykius, kaip procesą ar kelią, kuriame gali būti visko... Bet tuo pat metu tai reiškia, kad Jūs įgavote vertingą patirtį, prisidėjusi prie to, kas Jūs esate dabar. Ir tai atsitiko dėka manęs, Meilės.

-    Aš padedu žmonėms suprasti, kad tobulų žmonių nėra ir kviečiu pasižiūrėti į tai, kas tave labiausiai „erzina“ partneryje, užduodant sau klausimą „ką tai pasako apie tave?“, „ko tu nenori savyje matyti?“, „kokias tavo norimas savybes turi kompensuoti kitas žmogus?“.

-    Apgaubdama žmones Meile, aš noriu jiems parodyti kaip gera tiesiog Būti su Meilės jausmu sau ir kitiems. Juk praeities mes nepakeisime, ateitis dar neatėjo, o dabartis yra čia. Ir gal verta išmokti joje gyventi su savo norais, gal nevisai patenkintais poreikiais, gal liūdesiu ir pykčiu, o gal su džiaugsmu ir svajonėm. Tai juk sukurta mūsų pačių – neišstumkime tai iš savo gyvenimo. Meilė padės priimti save ir gyvenimą tokį, koks jis yra. Juk kai Myli save ir kitus žmones, tiesiog už tai, kad esi, kad yra ir kiti, tiesiog tokie, kokie yra. Nereikia daugiau beviltiškai konkuruoti, kažką įrodinėti, nusivilti nepatenkintais lūkesčiais, pykti, aukotis ar išnaudoti kitus. Meilė tampa ta ašim ir atrama, kuri priduoda stiprybės ir pajautimą, kad galėsi lanksčiai reaguoti į visus gyvenimo įvykius, išlikdamas stiprus savo vidumi.

Atsiradusi mirtina tyla išgąsdino Meilę... Nuleidusi galvą, ji pradėjo lipti žemyn nuo aukštos pakylos, kai staiga išgirdo teisėjo šauksmą „Išteisinta“. Pakėlusi akis Meilė išvydo tai, kas dar kartą įrodė, kad Meilė nenugalima. Susikibę rankomis, ištiestom nugarom, kas su šypsena veide, kas su ašarom akyse, žmonės stovėjo aikštėje, pripildytos Meilės jausmo, kurio negalėjo užgniaužti nei nuoskaudos, nei nusivylimai...

Meilei pavyko pažadinti šį stiprų jausmą kiekvieno širdyje, pradedant Meile Sau, kuri peraugo į Meilę kitiems ir Meilę gyvenimui...

Gera būti Meile... Gyventi jaučiant ją savyje ir dalijant ją kitiems...

Šiltai,
Kamila Golod
www.GeruEmocijuNamai.lt

 

archyvas